Savaitė Lietuvoje. Spaudos apžvalga (birželio 8 d.)
Pokalbio metu pašnekovas įvertino svarbą to, kad Vilniuje Sekminės yra susijusios su Kryžiaus keliu, taip pat pabrėždamas, kad atlaidai nėra skirti tik mažam tikinčiųjų būriui:
„Jei nustojame kviesti, nustojame būti Bažnyčia, esame uždari ir šaunūs patys sau. Atlaidai dovanoti Dangaus ir skirti visiems. Sekminės – Šventosios Dvasios atsiuntimas. Tas trečias Dievo Asmuo byloja apie besąlygiškos meilės patyrimą, be kurio nebūsime emociškai, fiziškai, psichiškai sveiki. Mums tai gyvybiškai svarbu, ir Dievas kviečia į tos besąlygiškos meilės patirtį per žmones, tarp žmonių. Aš gal siaurai suvokiu Šventąją Dvasią, bet iš savo penkiolikos metų patirties su priklausomybę išgyvenančiais žmonėmis pastebėjau – jeigu jie patiria besąlyginę meilę, galima būti ramiam, kad žmogus turi į ką atsiremti. Kartais mes taip prievartaujame aplinkinius, kad mus mylėtų, jog jie nuo mūsų bėga. Dievas apsčiai patvirtina, kad mes Jo meilės negalime prarasti, net kai prarandame viską. Jis – tas, kuris duos viską, ko reikia“, – drąsina kun. Kęstutis Dvareckas.
„Birželio mėnesio „Artuma“ – apie Tėvą, Tėtį, tėčius ir dar daug ką. Pavyzdžiui, apie tėčius su vaikais namie ir ligoninėje, apie gedinčius savo mažylių, ir apie tėčius kalėjimuose, kurių gedi jų vaikai, apie šventuosius Bažnyčios Tėvus ir apie naująjį Šventąjį Tėvą Leoną XIV“, – rašoma žurnalo redaktoriaus diak. Dariaus Chmieliausko Laiške skaitytojams. Apie tai, kokiame pasaulyje savo tarnystę pradeda naujasis popiežius birželio „Artumoje“ rašo Andrius Navickas:
„Didžiausias iššūkis yra neregėtas žmonių tarpusavio susipriešinimas, pasaulio pasidalijimas į „saviškius“ ir „priešus“. Tai ne kas kita, kaip tas reliatyvizmo diktatūros košmaras, apie kurį perspėjo Benediktas XVI. Visi turime savo patogias teisybes, kurių pagrindu užsisklendžiame į „saviškių“ getus ir nepasitikime niekuo anapus jų ribų. Bendrojo gėrio siekį pakeitė barikados socialiniuose tinkluose, kur kantrų ir sąžiningą tiesos siekį pakeitė pasmerkimo akmenys, net nebandant išklausyti ir suprasti. Tai veda prie vis radikalesnių pozicijų ir neturi nieko bendro su išlaisvinančios ir gydančios tiesos troškuliu.
Šiandien pasaulyje mums reikalingas Leonas Taikdarys, kuris įkvėptų griauti barikadas, klausytis ir gerbti vienas kitą, kuris būtų ne liberalus ar konservatyvus, bet Kristų sekantis popiežius. Itin svarbu sugrąžinti vienybę ir taiką pačiai Bažnyčiai, nes – kaip rašė apaštalas Paulius – Kristus nėra padalytas ir visi Jame esame viena“, – žurnale „Artuma“ primena Andrius Navickas.
Antrajame šių metų žurnalo „Kelionė“ numeryje ses. Ligita Ryliškytė SJE apmąsto paskutinę popiežiaus Pranciškaus encikliką „Dilexit nos“, dedikuotą Švč. Jėzaus Širdžiai:
„Spaudžiami technologijų ar pasiduodami žemesniems instinktams, mes neturime kantrybės lėtiems procesams, tokiems kaip nusileidimas į savo širdį. Taip gimsta beširdė visuomenė – greičiau monadų rinkinys nei bendruomenė, kur kiekvienas narys apskaičiuotai ar nesusimąstydamas vaikosi savo naudos ar greitai pasiekiamų malonumų. Ne tik šiuolaikinė kultūra, bet ir iš Apšvietos paveldėtas racionalizmas tokiai visuomenei nepadeda atgauti savo širdies. Šio paveldo įtakoje net ir filosofams, antropologams ir teologams lengviau yra kalbėti apie protą ir valią nei apie širdį. Tačiau širdies simbolis atveria galimybę nurodyti (jei ne nusakyti) tai, kas pranoksta protą ir valią – žmogaus savastį ir veiksmus vienijančią meilės galią“, – žurnale „Kelionė“ rašo ses. Ligita Ryliškytė SJE.
Sekminių išvakarėse, birželio 7 d. Kauno šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčioje arkivyskupas Lionginas Virbalas SJ į diakonus įšventino Mantą Milerį SJ. Šia naujiena dalinasi Jėzuitų Centrinėje Europoje svetainė jezuitai.lt. Šv. Mišių homilijoje arkivyskupas priminė: „Diakonas yra kviečiamas nešti Evangeliją ne tik žodžiais, bet ir darbais – būti gyvu tarnystės pavyzdžiu. Tavo gyvenimas jau dabar yra šios tarnystės ženklas – gyveni pagal ignacišką dvasingumą, kuris kviečia „visur ieškoti Dievo ir jį atrasti“, mokyti kitus, ypač jaunimą, atpažinti Dievo veikimą kasdienybėje ir į tai atsiliepti. Tai – didžiulė dovana, kuria dabar esi pašauktas dalintis dar plačiau.“
Diakono misija – nešti Kristaus šviesą, būti vilties žmogumi, kuris gyvena ne dėl savęs, bet dėl Dievo ir žmonių, ypač tų, kurie apleisti, vieniši, nusivylę. Tai priminęs arkivyskupas Lioniginas Virbalas pabrėžė ir jaunojo diakono, kaip jėzuito, misiją – būti žmogumi, einančiu su kitais, būti paribiuose – ten, kur skauda, kur kyla klausimų, kur reikia vilties.
