Popiežius Leonas XIV: „Apaštalų Sostas saugo savo šaknų šventumą ir pats yra jų saugomas“
Švč. M. Marijos – Bažnyčios Motinos – minėjimo liturgija ir skaitiniai daug sako apie Bažnyčios slėpinį, kurio kontekste reikia suprasti ir Šventojo Sosto prigimtį. Leonas XIV priminė birželio 9-osios skaitinį iš Apaštalų darbų, kuriame pasakojama apie Marijos ir apaštalų maldą, bei skaitinį iš Evangelijos pagal Joną, apie vienus iš paskutinių Viešpaties žodžių Marijai ir Jonui: „Moterie, štai tavo sūnus! Štai tavo motina!“
„Marijos motinystė per Kryžiaus slėpinį patyrė šuolį, kurio niekas negalėjo įsivaizduoti: Jėzaus motina tapo naująja Ieva, nes Sūnus ją susiejo su savo atperkamąja mirtimi, naujo ir amžino gyvenimo šaltiniu kiekvienam žmogui, atėjusiam į šį pasaulį“, – sakė popiežius. Pasak jo, Mergelės Marijos – Bažnyčios Motinos – minėjimo liturgijoje gerai atsiskleidžia vaisingumo tema. Jos metu kreipiamasi į Tėvą ir prašoma, kad Kristaus meilės palaikoma Bažnyčia „būtų vis vaisingesnė Dvasioje“.
„Bažnyčios vaisingumas yra toks pat, kaip Marijos vaisingumas. Jis regimas jos narių egzistencijoje tiek, kiek jie, kiekvienas atskirai, išgyvena tai, kuo gyveno Motina – myli taip, kaip mylėjo Jėzus. Bažnyčios ir Šventojo Sosto vaisingumas priklauso nuo Kristaus kryžiaus. Priešingu atveju tai yra tik regimybė, o gal ir dar blogiau“, – pažymėjo popiežius.
Pirmadienio liturginiame minėjime taip pat meldžiama, kad Bažnyčia „džiaugtųsi savo vaikų šventumu“. Marijos ir Bažnyčios vaisingumas neatsiejamas nuo šventumo – panašumo į Kristų. Šventasis Sostas yra šventas, kaip ir Bažnyčia, dėl branduolio, dėl siūlų, kuriais yra išaustas. Apaštalų Sostas saugo savo šaknų šventumą ir pats yra jų saugomas. Tokia pat tiesa, kad jis remiasi kiekvieno savo nario šventumu. Todėl geriausias būdas tarnauti Apaštalų Sostui – stengtis būti šventam, kiekvienam pagal savo gyvenimo situaciją ir patikėtus uždavinius.
Kunigas, kurio tarnystė yra sunkus kryžius, tačiau kuris kasdien eina į darbo vietą ir stengiasi kuo geriau, su meile ir tikėjimu atlikti savo darbą, prisideda prie Bažnyčios vaisingumo ir jame dalyvauja. Taip pat ir šeimos tėvas ar motina, kuriems nelengva namuose dėl rūpesčių keliančio vaiko, dėl sergančio gimdytojo, bet kurie atsidavusiai atlieka savo darbą, taip pat yra vaisingi Marijos ir Bažnyčios vaisingumu.
Šv. Luko parašytų Apaštalų darbų pradžioje matome Jėzaus motiną, kuri meldžiasi kartu su apaštalais ir mokiniais (žr. Apd 1, 12–14). Čia jau galime įžvelgti Marijos motinystę gimstančios Bažnyčios atžvilgiu, „archetipinę“ motinystę, kuri išlieka aktuali visais laikais ir visose vietose. Ji yra Velykų slėpinio, nukryžiuoto ir prisikėlusio Viešpaties dovanos, vaisius.
Šventoji Dvasia, su galia nužengusi ant pirmosios bendruomenės, yra ta pati, kurią Jėzus iškvėpė paskutiniu atodūsiu (žr. Jn 19, 30). Bažnyčios vaisingumas visuomet susijęs su Malone, trykštančia iš pervertos Jėzaus Širdies, kartu su krauju ir vandeniu, sakramentų simboliu (žr. Jn 19, 34).
Marija, dėl motiniškos misijos, kurią gavo kryžiaus papėdėje, tarnauja gimstančiai bendruomenei: ji yea gyva Jėzaus atmintis ir, galima pasakyti, traukos polius, kuris suderina skirtumus ir padaro mokinių maldą darnią.
Apaštalų darbų pasakojime išvardijami apaštalų vardai, ir, kaip visada, pradedama nuo Petro. Tačiau visų pirma jo paties tarnystė yra remiama Marijos. Panašiai Motina Bažnyčia savo marijine charizma remia Petro įpėdinių tarnystę. Šventasis Sostas ypatingu būdu gyvuoja tarp dviejų polių – marijinio ir petriškojo. Būtent marijinio poliaus motinystė, kuri yra Kristaus ir Dvasios dovana, užtikrina petriškojo poliaus vaisingumą ir šventumą.
„Mielieji, šlovinkime Dievą už jo Žodį, žibintą, apšviečiantį mūsų žingsnius, taip pat mūsų kasdienę tarnystę Šventajam Sostui“, – sakė popiežius Leonas Jubiliejaus Mišių Šv. Sosto darbuotojams skirtoje homilijoje. (RK / Vatican News)
