Nuncijus Ukrainoje: turime galingų ginklų – maldą ir tikėjimą
Garbė Jėzui Kristui! Sveikinu visus Vatikano radijo klausytojus. Šiuo metu esu Romoje, atvykęs į visų apaštališkųjų nuncijų susitikimą, kuris prasidės birželio 9 d. ir truks tris dienas. Tai labai svarbus susitikimas visiems nuncijams. Atvykau keliomis dienomis anksčiau. Jau vakar, birželio 6-ąją, turėjau patį svarbiausią susitikimą – su popiežiumi Leonu XIV. Tai priėmiau kaip išraišką jo ypatingo dėmesio Ukrainos kančioms. Pokalbis buvo gana ilgas. Pradėjome jį malda – tai man simboliška ir atspindi, kas esame kaip Bažnyčia.
Man tai buvo pirmasis asmeninis susitikimas su naujuoju Šventuoju Tėvu. Jis man svarbus trimis aspektais: pirma, asmeniniu ir dvasiniu – todėl pabrėžiu maldos svarbą; antra, kaip nuncijui – gal per vieną pokalbį ir neįmanoma perprasti visų Šventojo Tėvo minčių, bet svarbu pajausti, kam aš atstovauju. Tai – svarbiausia: pasikalbėti, išklausyti. Tuomet galiu svarstyti, kaip geriau atstovauti Bažnyčiai ir Šventajam Tėvui. Trečiasis aspektas – Ukraina. Pagrindinis klausimas: ką mes galime padaryti kaip Bažnyčia, kaip Šventasis Sostas?
Darbas tęsiasi ištisus metus, tačiau tokie asmeniniai susitikimai palengvina visą raštišką veiklą. Konkretūs sprendimai priimami ne pokalbių metu, o raštu. Vis dėlto pabrėžiu: pagrindinis mūsų susitikimo momentas buvo malda už Bažnyčią, už kenčiančiuosius, meldžiant taikos. Tai ir yra mūsų – Bažnyčios – pagrindinis ginklas: būti maldos ir Evangelijos liudytojais. Tik tada galime politikams pasiūlyti, ką daryti, kad greičiau kurtume taiką.
Jau ketvirti karo metai. Beveik visa tarnystė Kyjive vyksta karo sąlygomis...
Šventajam Tėvui sakiau, kad tai, be abejo, didelis iššūkis, bet kartu – didžiulė Dievo dovana: būti su žmonėmis, prisiliesti prie jų skausmo, matyti iš arti, kokie pažeidžiami žmonės esame, visi – nuo Bažnyčios iki politikų. Pasauliui sunku reaguoti į karą. Man tai – visų pirma galimybė pažvelgti į save: kiek man dar reikia atsiversti, nes tikroji jėga – tikėjimas ir malda. Ir nenuleisti rankų. Toks yra mano pašaukimas.
Man tai didžiulė malonė: būti tokioje vietoje, kur per skausmus ir iššūkius galiu dvasioje susikaupti. Jėzus sako: „Aš palieku jums savo ramybę, bet kitokią ramybę. Kadangi pasaulis jos jums neduoda, aš jums duodu visiškai kitą ramybę.“ Tai – ne karo nebuvimas, bet žinojimas, kad turime Tėvą. Sekminių išvakarėse prasminga priminti: mūsų džiaugsmas glūdi Tėve. Jis – mūsų džiaugsmas, nepaisant mirčių, nepaisant nesiliaujančių oro pavojaus signalų.
Kyjive labai reta naktis, kai galima ramiai išsimiegoti. Iššūkis – turėti džiaugsmą, kuris kyla ne iš to, kad nebuvo bombardavimo, bet iš Šventosios Dvasios buvimo.
Prašau visų melstis už mane, už Bažnyčią Ukrainoje, už visą Bažnyčią, kuri malda remia taiką, nes kiekviena malda labai svarbi. Man motinos pasakoja: „Aš paaukojau savo Sūnų Nekaltajai Mergelės Marijos Širdžiai“ ir sako: „Matau rezultatus.“ Atrodo, paprasti žodžiai. Paaukoti – ką tai reiškia? „Nekaltoji Marijos Širdie, globok mano sūnų.“ Ir viskas.
Pažįstu diakoną, kuris evangelizuoja Chersone. Jis sako: „Jėzau, pasitikiu tavimi.“ Trys žodžiai ir „Amen“. Tiek ir užtenka. Kai tokia malda gyvena širdyje – jos pakanka. Mes turime galingų ginklų – maldą ir tikėjimą. Svarbiausia – jais naudotis.
